Plintantis koronavirusas (toliau – COVID-19) verčia susirūpinti ne tik gyventojus, bet ir verslo sektorių, ypač – sutarčių vykdymo aspektu. Norint išvengti civilinės atsakomybės taikymo pasunkėjus ar pasidarius neįmanomam sutarčių vykdymui, viena pirmųjų minčių, kylančių verslininkų galvose, yra force majeure nuostata. Susiklosčius kritinei situacijai bei Lietuvos Vyriausybei dėl COVID-19 priėmus privalomus visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje sprendimus, tokius kaip karantino režimas nuo 2020 m. kovo 16 d. 00:00 val. iki kovo 30 d. 24:00 val., kada yra ribojamas judėjimas per sieną ir šalies viduje, keičiamos ar stabdomos viešojo ir privataus sektoriaus veiklos, rekomenduojama dirbti nuotoliniu būdu, keičiamas švietimo, sveikatos priežiūros, socialines paslaugas teikiančių įstaigų darbo organizavimas, sudaro prielaidas apmąstyti ir kitų civilinės atsakomybės netaikymo ar ribojimo pagrindų taikymą.
Šiuo aspektu aktualūs šie civilinės atsakomybės netaikymo ar ribojimo pagrindai:
- Valstybės veiksmai. Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.253 straipsnyje valstybės veiksmai įvardijami kaip atskiras civilinės atsakomybės netaikymo ar atleidimo nuo civilinės atsakomybės pagrindas. Valstybės veiksmų, kaip vieno iš civilinės atsakomybės netaikymo ar atleidimo nuo civilinės atsakomybės pagrindų, taikymas visuomet yra susijęs su tam tikrais valstybės institucijų veiksmais ar aktais, dėl kurių įpareigotas asmuo negali įvykdyti sutartinių įsipareigojimų arba kurie lemia negalėjimą laikytis tam tikros pareigos. Pagal CK 6.253 straipsnio 3 dalį, valstybės veiksmai – tai privalomi vykdyti ir nenumatyti valstybės institucijų veiksmai arba aktai, dėl kurių įvykdyti prievolę neįmanoma ir kurių šalys neturi teisės ginčyti. Nurodytoje teisės normoje pateikta valstybės veiksmų, kaip pagrindo atleisti nuo civilinės atsakomybės ir jos netaikyti, formuluotė leidžia daryti išvadą, kad šiam pagrindui konstatuoti yra būtina tam tikrų sąlygų visuma (kumuliatyvios sąlygos):
-
-
- valstybės institucijų veiksmai (aktai);
- veiksmai (aktai) turi būti nenumatyti ir privalomi asmeniui;
- veiksmai (aktai) turi būti tokie, dėl kurių įvykdyti prievolę neįmanoma;
- asmuo neturėjo teisės veiksmų (aktų) ginčyti teismo ar administracine tvarka.
-
- Sutarties vykdymo suvaržymas. CK 6.204 straipsnis numato, kad jeigu įvykdyti sutartį vienai šaliai tampa sudėtingiau negu kitai šaliai, ši šalis privalo vykdyti sutartį atsižvelgiant į kitose šio straipsnio dalyse nustatytą tvarką. Sutarties vykdymo suvaržymu laikomos aplinkybės, kurios iš esmės pakeičia sutartinių prievolių pusiausvyrą, t. y. arba iš esmės padidėja įvykdymo kaina, arba iš esmės sumažėja gaunamas įvykdymas, jeigu:
-
-
- tos aplinkybės atsiranda arba nukentėjusiai šaliai tampa žinomos po sutarties sudarymo;
- tų aplinkybių nukentėjusi šalis sutarties sudarymo metu negalėjo protingai numatyti;
- tų aplinkybių nukentėjusi šalis negali kontroliuoti;
- nukentėjusi šalis nebuvo prisiėmusi tų aplinkybių atsiradimo rizikos.
-
Kai sutarties įvykdymas sudėtingesnis, nukentėjusi sutarties šalis turi teisę kreiptis į kitą šalį prašydama sutartį pakeisti. Šis prašymas turi būti pagrįstas ir pareikštas tuoj pat po sutarties įvykdymo suvaržymo. Kreipimasis dėl sutarties pakeitimo savaime nesuteikia nukentėjusiai šaliai teisės sustabdyti sutarties vykdymą. Jeigu per „protingą terminą“ šalys nesutaria dėl sutarties pakeitimo, tai abi turi teisę kreiptis į teismą.
- Force majeure. CK 6.212 straipsnis nustato, kad šalis atleidžiama nuo atsakomybės už sutarties neįvykdymą, jeigu ji įrodo, kad sutartis neįvykdyta dėl aplinkybių, kurių ji negalėjo kontroliuoti bei protingai numatyti sutarties sudarymo metu, ir kad negalėjo užkirsti kelio šių aplinkybių ar jų pasekmių atsiradimui.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad nenugalimos jėgos aplinkybes kvalifikuoja tokie požymiai:
-
-
- aplinkybių nebuvo sudarant sutartį ir jų atsiradimo nebuvo galima protingai numatyti;
- dėl susidariusių aplinkybių sutarties objektyviai negalima įvykdyti;
- šalis, neįvykdžiusi sutarties, tų aplinkybių negalėjo kontroliuoti ar negalėjo užkirsti joms kelio;
- šalis nebuvo prisiėmusi tų aplinkybių ar jų padarinių atsiradimo rizikos.
-
Nesant šių kriterijų visumos, faktinės aplinkybės negali būti pripažintos nenugalima jėga. Tai reiškia, kad kiekvienu atveju force majeure aplinkybių buvimas ar nebuvimas vertinamas individualiai, pagal susidariusią situaciją ir realų poveikį bei negalėjimą išvengti pasekmių tam tikram verslui.
Šalis, siekianti pasinaudoti force majeure institutu, turi pateikti kitai šaliai prekybos, pramonės ir amatų rūmų išduodamą pažymą, liudijančią nenugalimo jėgos aplinkybes.
Atsižvelgiant į tai, kiekvienu konkrečiu atveju, rekomenduojama individualiai įsivertinti, kokių teisinių veiksmų verslo subjektas gali imtis, jeigu jo verslas yra paveiktas aplinkybių, kurių atsiradimui įtakos turėjo COVID-19. Bet kuriuo atveju reikia nedelsti, raštu informuoti kitą šalį apie negalėjimą vykdyti savo prievolių ir bandyti rasti optimaliausią sprendimą kiekvienoje situacijoje: pirmiausia susitarimo būdu, o nepavykus geranoriškai išspręsti situacijos – imtis visų būtinų priemonių tam, kad galimi nuostoliai būtų sumažinti, vadovaujantis teisės aktais ir sutarties sąlygomis.